Lietuviški rankų darbo smilkalai

Lietuviški rankų darbo smilkalai šiuo metu išgyvena savo atgimimą – vis daugiau žmonių atsigęžia į savo šaknis, domisi tautos paveldu, tradicijomis ir protėvių per amžius sukaupta išmintimi.

Dažniausiai mums smilkalai asocijuojasi su Rytų kultūra ir iš ten atkeliavusiais svaigiais, egzotiškais, tačiau mūsų uoslei dažnai neįprastais kvapais. Rečiau galime sutikti informacijos apie tradicinę lietuvišką žolininkystę, jos autentiškus papročius bei smilkymo verbas ar kitus rankų darbo natūralius lietuviškus smilkalus.

Lietuviški rankų darbo smilkalai seniau įprastai buvo gaminami naudojant gintaro dulkes, kadagio šakeles, pelyną, šalaviją, jonažolę, ajerą ar kitas mūsų gamtoje randamas augalines žaliavas. Dėl to šių natūralių smilkalų kvapas yra gilus, sodrus, stiprus ir žemiškas.

Rankų darbo smilkalai nuo seno buvo naudojami sveikatinimui, kvėpavimui palengvinti, apsisaugoti įvairių epidemijų metu, diegiant pilvą. Natūralūs smilkalai buvo pasitelkiami sumažinti įtampai ar atbaidyti nelabas dvasias. Apsmilkomi buvo ir pirmą kart į laukus išgenami gyvuliai. Taip pat su smilkstančiu žolynų ryšulėliu apeinami laukai, tikint, kad tai pritrauks gausą, apsaugos ir palaimins būsimą derlių. Išgąsčio apimti, neramūs vaikai taip pat buvo nusmilkomi. Natūralūs smilkalai buvo naudojami ir įvairių apeigų ir švenčių metu.

Smilkymas seniau laikytas sakraliu ritualu – jam teikta ypatinga reikšmė. Buvo tikima, kad smilkstantys augalai, juose sukaupta gamtos galia ir pats, žmogaus išreikštas, ketinimas apsaugos nuo visų negandų ir palaimins tiek patį žmogų, tiek jo namus, taip pat ir jo gyvulius bei laukus. Mūsų protėviams smilkymo ritualas buvo svarbi kasdienybės dalis. Tai buvo dar vienas būdas panaudoti vaistinių augalų naudingąsias savybes, kad atkurti harmoniją su gamta, susibalansuoti, pagerinti savijautą.

Buvo pastebėta, jog smilkymo ritualas turi ypatingai subtilų bei gilų poveikį – augalas atiduoda visą sukauptą savyje vaistingumą ir galią savo skleidžiamu dūmu. Taip nunešama pati subtiliausia informacija į giliausius mūsų kūno lygmenis, sluoksnius.

Vienas labiausiai archajiškų natūralių rankų darbo smilkalų gamybos būdas – įvairias vaistažoles surišti į smilkymo ryšulėlius, naudojant lininį siūlą, arba dar kitaip – smilkymo verbas.

Čia galite sužinoti kokie augalai tinka smilkalams, kaip juos deramai paruošti kūrybai. Taip pat kaip surišti, kokį siūlą tam pasirinkti, o vėliau ir kaip išdžiovinti, kad smilkalas būtų tinkamas smilkyti:

https://contribee.com/sventasmedis/post/58201

Seniausia smilkalų forma yra laikoma birūs smilkalai. Tai įvairūs smulkinti, trinti, trupinti, kvepiantys smulkūs medienos ar sudžiovintų augalų gabalėliai. Seniau, norint atskleisti aromatą, jie buvo metami tiesiai į ugnį. Tikėta, kad ugnies stichijos ir sklindančio augalo kvapo sąveika palankiai veikia žmogaus organizmą, atbaido piktąsias dvasias.

Vėliau, patogumo sumetimais naudojant, trintos vaistažolės, įmaišant įvairius rišančius komponentus, rankomis lipintos į vientisą gniužulėlį. Jam sudžiuvus, buvo smilkomas pridegus nuo liepsnos.

Žaliava lietuviškiems rankų darbo smilkalams įprastai buvo renkama vasaros mėnesiais. Vėliau apdorojama, džiovinama ir gaminami smilkalai.

Gamta ir joje vyksantys procesai stebuklingai moko apie nesibaigiantį virsmą – žiemą keičia pavasaris, po jo atkeliauja vasara, ruduo ir vėl žiema – viskas nuolat kinta, sukasi ratu. Taip ir kiekviename augale sukaupta gamtos galia pereina daugybę transformacijos etapų, kol smilkymo ritualo metu išsiskleidžia visa savo didybe.

Lietuviški rankų darbo smilkalai, jų gamyba irgi išgyvena savąjį pokytį – prisitaiko prie šito laikmečio, poreikių, tačiau su pagarba tradicijoms išlaiko savo esmę ir savastį.

Lietuviškų rankų darbo smilkalų rasite: https://www.sventasmedis.lt/produkto-kategorija/smilkalai/