Kaip gimsta smilkalai?

Kaip gimsta smilkalai dažnam žmogui vis dar yra mistiška, kvapnia magijos skraiste apgaubta paslaptis. Nors žmonija jau prieš tūkstančius metų žinojo kaip išgauti įvairiausius aromatus iš kvapiųjų dervų, medienos gabalėlių, žolynų, augalų šaknų, žievės, sėklų ar net žiedų. Smilkalai buvo naudojami įvairių ritualinių apeigų metu, šventyklose ar kitose sakraliose erdvėse.

Šiandien, žmogus vis dažniau atsigręžia į tvaresnę būtį, lėtesnę gyvenimo tėkmę, o bekeliaujant saviugdos keliu ir beieškant tikrosios savasties, autentiškumo ar net egzistencijos prasmės, smilkymas neretai tampa vienu iš naujų įpročių. Ar netgi įrankiu, sukuriančiu kasdienį ritualą. Tos, bent kelios, akimirkos, stebint smilkstančio dūmo šokį, padeda sustoti, nurimti bei įsiklausyti į savo vidų.

Atkurti ryšį

Tikiu, kad smilkalai gimsta būtent iš giluminio žmogaus poreikio susilieti su gamta, grįžti į jos įsčias. Visi esame gamtos vaikai. Iš jos atėjome. Ten ir sugrįšime. Mes, kaip žmonija, viduje stipriai stokojame ir ilgimės tikrojo ryšio tiek su savimi, tiek su supančia aplinka, tiek su gamta. Atitrūkę nuo prigimties, šaknų, kažkur pakeliui išbarstėme save, todėl magiškas augalų pasaulis mums padeda vėl pajusti bei patirti save. Iš naujo. Kitaip.

Būtent todėl, matyt, žmogui taip gera būti miške.

Pilnais plaučiais kvėpuoti žalią augalų drėgmę.

Meile švytinčiomis akimis žvelgti į už jūrų, marių bei vandenynų besileidžiančią saulę.

Basomis kojomis bučiuoti žemę.

Išsitiesus ant pievos stebėti medžių viršūnėmis šokantį vėją.

Delnais ir širdimi apglėbti medį.

Pirštų galiukais braukti rasotą žolę.

Ir patirti gyvenimą. Tikrą. Gyvybe alsuojantį.

Kadaise, taip bebraidant po miškus, suvokiau, kad gamta pati savaime yra pilna. Visko pakankama. Gausa sklidina. Amžina dabartimi pulsuojanti. Nuolat pasakojanti. Norinti bendrauti ir pasidalinti. Kalbinanti mūsų širdis.

Gamta moko

Manasis kelias gilyn į augalų pasaulį per smilkalus buvo visiškai intuityvus. Ten vedė širdis. Vidinis žinojimas. Begalinis smalsumas. Augalijos pasaulis lyg didžiausia biblioteka, pilna išminties turtų ir magiškų galių. Gamta nuolat savo pavyzdžiu moko.

Rudenį krentantys lapai – paleisti, apsinuoginti, išbūti. Tikėti ir pasitikėti, kad kažko pabaiga yra naujo pradžia. Nei jei šalta ir baugu.

Smilgos ar pušys, linguojamos pakrančių vėjų – lankstumo. Nes gyvenimą, tą tikrąjį, laimi tie, kurie, net ir siaučiant audroms, sugeba prisitaikyti nepamesdami savo prigimtinės esmės.

Tvirčiausi bei aukščiausi medžiai mums kalba apie šaknų svarbą ir pagarbą žemei.

O lotoso žiedas primena, jog kartais gražiausiems žiedams užauginti, subrandinti bei išsiskleisti reikalinga iš pradžių patirt daug tamsos ir dumblo.

Gamtoje galima labai aiškiai stebėti, kad nėra nieko atsitiktinio, nereikalingo ar nenaudingo. Viskas tobulai sukurta ir dera. Čia niekas nesilygina ir nesimatuoja nei dydžiu, nei grožiu, nei verte. Nevertina. Čia viskas reikalinga, laiku ir vietoje.

Smilkalai ir kūryba

Smilkalų kūryba man visiškai intuityvus procesas. Jie gimsta bestebint gamtą, besiklausant augalų pasakojimų, atsiliepiant vidumi į jų kvietimą prisiliesti, patirti. Tikiu, kad mūsų pojūčiai yra tiksliausias kompasas ir žemėlapis gyvenimo kelyje. Uoslė – vienas iš penkių fizinių jutimų, kuriais žmogus patiria jį supančią aplinką. O kur dar tie, subtilesni pojūčiai, kuriems kartais ir žodžių pristinga. Pastebėjau, kad smilkant net tą patį augalą skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis ar vis kitose būsenose, mes patiriame visiškai naujus dalykus.

Būna, kad kartais traukia net ne augalo kvapas, o pojūtis jį liečiant, spalva ar tiesiog pati jo nešama energija. Net mums nežinant, nesuvokiant protu, vidus renkasi tiksliausiai. Paskui įsiskaitai, patyrinėji ir įsitikini, kad būtent tų magiškų augalo galių tau tuo metu ir reikėjo. Todėl pirmosioms pažintims su magišku augalų bei smilkalų pasauliu visad rekomenduoju pasikliauti savo intuicija ir pirminiais pojūčiais. Nes būtent jais ir pasitikiu smilkalų kūrime. Jie ir veda rinktis, jungti, suderinti ar maišyti tarpusavyje tam tikrus aromatus.

Smilkalų kūrimas, kaip ir visa kita kūryba, jaučiu, kaip kasdien kuria mane pačią. Augina viduje. Tai mano būdas, prakalbinant augalus, vis giliau patirti save. Smilkalai lyg kelias, vedantis į magiško augalijos pasaulio gilumą. Viena kvepiančia lazdele galima sukurti emociją, pojūtį, jausmą ar pažadinti prisiminimus.

Kasdien vis stipriau jaučiu – stebuklai nutinka tiems, kas tiki magija – savimi. Nes tu ir esi ta magija, kurios visur lig šiol taip ieškojai.

Smilkstantis augalo dūmas kuria ypatingas kvepiančias akimirkas, o jose atsiveria erdvė sustoti ir įsikvėpti šviesesnei būčiai. Smilkymo ritualas – tai būdas patirti ir prisiminti savo, kaip gyvenimo kūrėjo prigimtį. Visa magija, kerai ir atsakymai jau slypi mumyse.

Kvepiančių ir įkvepiančių akimirkų linkėdama –

Monika

Čia galite sužinoti kokie augalai tinka smilkalams, kaip juos deramai paruošti kūrybai. Taip pat kaip surišti, kokį siūlą tam pasirinkti, o vėliau ir kaip išdžiovinti, kad smilkalas būtų tinkamas smilkyti:

https://contribee.com/sventasmedis

Kvepiančius ir įkvepiančius pasiūlymus rasite čia: https://www.sventasmedis.lt/parduotuve/