Kaip gimsta prietarai?
Kažkurią dieną keliavau per nuotraukų albumą ir pamačiau šią. Ji iš kart priminė vieną prietarą, kaip kad tuos dalykus vadinu, neseniai dar kart nugirstą pasakojant ir pateikiant it gryniausią tiesą.
Skamba maždaug taip – kad tik šiukštu negalima smilkalo užpūtinėti, į jį pūsti, jį įpūtinėti, nes atseit į jį įpūsi savo energiją, kuri galimai nėra lengva. Gal dar kažkaip netikusi. Ir tada jau ten viskas aplinkui susigadins, užsiterš. Ne kuo kitu, o tavimi.
Labai seniai esu girdėjus tą ir apie žvakes. Kad negalima pūsti, nes nepagarbu prieš ugnies stichiją. Ir dar daugybė apribojimų. Bet juk nespjaudai į ją, tai kame ir kada toks natūralus veiksmas tampa tokiu negerumu?
O kur dar visokie pabaiminimai apie tai, kaip blogai savo gimtadienio torto žvakutes užpūsti, nes tokiu būdu gesini savo gyvybinę energiją (kad taip lengvai ji būtų užgesinama, tai seniai čia visi jau būtume užgesę nei pilnametystės nesulaukę).
Žinau, kad daugybė žmonių tiki net iki smulkmenų tokiais dalykais, priima lyg už tikrą.
Bet paimsiu ir palukštensiu tokio pamokymo apie smilkalo įpūtimą sluoksnius, kas po jais slepiasi. Kur man iš kart kyla prieštaravimai ir nesueina galai.
Pirma, tai prielaida verčianti iš kart abejoti savimi – kažkas su tavim greičiausiai negerai ir gali tą negerumą padauginti. Tiesiog pagal nutylėjimą negerai. Juk nesakoma, kad ‘o, kaip fainai, pūsk ir bus daugiau to gėrio, nes tu toks gražus pats savimi’. Viskas pateikiama kaip tik su minuso ženklu, nukreiptu ne į kažką kitą, o tik į patį tave. Nekeista?
Antra, sukuriama priešprieša, dalinama ir lyginama – smilkalas tarsi geras, o tu, žmogau, gali būti ir nelabai.
Kuo tai grįsta?
Tik įsitikinimais.
Kažkieno.
Kurie nei tiesa, nei šviesa.
Kur tada dingsta tai, kad viskas dieviška ir viena?
Bet, jei neturi kritinio mąstymo, sekdamas paskui tokias ‘tiesas’, save lengvai gali imti matyti, jausti kaip nepilną, patvirtinti kaip netikusį ar dar kažkaip kitaip brokuotą.
Trečia. Ar tas prietaras turi realų pagrindą išsipildyti? Ne. Tai tik neaiški kažkieno išgalvota prielaida. Kuri, žinoma kad ‘pildosi’, jei tam žmogus atiduoda savo galią ir tikėjimą savimi. Sakyčiau, pats žmogus savo abejonėmis, neužtikrintumu savimi pakviečia į savo gyvenimą tuos sunkius dalykus, o ne smilkalas. Jis čia iš vis ne prie ko. Jis tiesiog smilksta ir negalvoja.
Kam visa tai tarnauja? Tie tokie slegiantys ‘pamokymai’. Uždedam paprasčiausią sietą ir kiekvienas sau sąžiningai viduje pasvarstom, perkratom – baimei ar meilei?
Baimė sumažina, sumenkina, sutraukia. Meilė – augina. Tai vat ir tiek.
O dar jei atidžiau pažiūrėjus, tai visi tokie ‘pamokymai’ veda link vieno – tarsi išoriškai nekaltai linki ir nori žmogui gero, bet iš tiesų gilumoje priverčia savim suabejoti, dvejoti ir galvoti blogai, slogiai, sunkiai. Matyti save mažesniu ir menkesniu, priklausomu ir rišti prie kažkokių įsitikinimų, išorinių aplinkybių ir jų malonės. O taip pat ir pasikliauti mintimis, kurios gimė galvoje, ne širdyje.
Tai kam tada rinktis tokius prietarus, atiduoti savo galią ir taip silpninti save?
Čia kaip ir su kate, perbėgusia kelią, ar rankine, padėta ant žemės. Ir dar daugybe prietarų. Užkabina per baimę, netikrumą ir tada tikrai atsiveria keliai įvykti visiems blogiems scenarijams. Nes kaip tiki, taip ir yra. Išorinės aplinkybės tik patvirtina vidinius įsitikinimus. Ratas užsisuka.
Taip ir gimsta prietarai, kuriuos patys ir įrodome jais patikėdami bei taip įgalindami tai veikti bei vykti.
Esu ne kart pūtus į smilkalą ir nuo manęs nei augalų dievai, nei karma nenusisuko. Nieko bloga nunutiko. Ir niekas iš viršaus pirštu nepagrūmojo. Nes nelabai žinojau apie tokius scenarijus, o ir netikiu tuo.
Gyvename ir taip apkrauti begale kasdieninių taisyklių, normų, pamokymų. Tai kam ant savęs savanoriškai krautis dar vieną, kuris nekvepia laisve?
Žmogaus gyvybinę energiją slopina tik jo paties pasirinkimai, mintys, įtikėjimai, o ne užpūstos žvakelės ar žiebtuvėliu, bet ne degtukais įdegtas smilkalas.
Todėl nieko nenutiks, jei smilkalą suksi kiton pusėn atlikdamas apsivalymo ritualus. Nes visas apsivalymas prasideda tavo paties viduje, o ne ‘tinkamai’ pasirinktoje kryptyje.
Todėl tarsi būnu nepopuliari, kai žmogui atsakau į jo klausimą ‘kaip smilkyti?’ – kaip tik nori, kaip tu pats jauti. Net jei tūkstančiai vadovėlių porina, kad privalu tai daryti prieš laikrodžio rodyklę. Jei tavo vidus nori palei, tai ir yra tavo tiesa. Ir ji teisinga.
Ir dar. Kai tiek aplinkui tiek daug svetimų ‘negalima’, ‘negerai’, tai kur tada tavo paties ‘galima’? Kur tavo tikėjimas savimi? Pasitikėjimas savo nuojauta? Kur tada esi tu pats?
Tegul tavo įsitikinimai ne silpnina tave, daro besibijantį net savo paties šešėlio, o kaip tik priešingai – stiprina ir kuria džiaugsmą.
Būkit laisve.
Jauskitės laisve.
Rinkitės laisvę.
Nes Meilė yra laisvė.🤍
#įsikvėptidienai #įsitikinimai #gamta #kūryba #smilkalai #kasdienybėsmagija #gyvenimošventumas #gyvenimassavojšviesoj