Atvirai apie smilkalų dirbtuves arba kaip šiais laikais gimsta ‘ekspertai’

Jaučiu, kad atėjo laikas dar labiau apsišluoti kiemą, prabilti tiesa, o ne mandagiai nutylėti, kad tik kažko gink Die nepajudinti. Sako, nelįsk, leisk viskam savo laiku pasimatyti. Tai kad jau ir taip matosi, tai ką čia beslėpti, bedangstyti. Tai ir pasikalbam atvirai, be užuolankų.

Vesdama smilkalų dirbtuves sutikau ne tik daugybę šiltų, atvirų, įkvepiančių, praturtinančių savu buvimu žmonių, bet į jas yra prasmukę ir tokių, kurie iš anksto turėjo savų, savanaudiškų tikslų. Nutylėtų, nešvarių, neskaidrių. Kartais, dar bevedant dirbtuves, tai pasijaučia, kartais – po kurio laiko labai aiškiai pasimato kodėl žmogus čia užsuko.

Yra buvę, kad jau dirbtuvių metu jų svetys savo elgesiu išsiduoda, kad atėjo tiesiog už pigiai susirinkti ‘know how’. Ir net pradeda verbuoti kitus ateiti į jo paties renginius, dalyvauti pas jį, permušinėti mane. Pamiršta, kad jis čia svečias, čia ne jo renginys. O tada man tenka sukaupti visą savo stiprybę, kad atbūti, atvesti, kad nesugadinti kitų laiko ir nuotaikos, nes tie žmonės ne prie ko. Turiu jau gerą uoslę tam, kas neskaidru, netikra. Kad neišviešinau, neišvijau ar nesugėdinau prie kitų už tokį elgesį, tai ne dėl to, kad kažko nematau, kad, žmogau, tu toks fainas bei nuostabus ir viskas su tavim gerai, o tik todėl, kad leidžiu tau pasirodyti visu savo tikruoju veidu. Susipažinkim.

Kad neprasidėtų kreivos interpretacijos, tai patikslinu – smilkalų dirbtuvėse viskuo dalinuosi begalo atvirai, pasakoju ir rodau be jokių pasilaikymų kažko sau. Kas buvo – patyrė. Jei bijočiau tos taip vadinamos konkurencijos – nesidalinčiau. Bet va kaip tik ten atiduodu visą save. Ir tik džiaugiuosi, kad paskui kuriate, naudojate, dalinatės plačiau, atrandate augalų, natūralių kvapų naudą, skleidžiate ir nešate šią žinią toliau. Tada jaučiu – savo misiją išpildau su kaupu. Nekart į renginį yra atėję ir tie, kurie kuria, riša, myli augalus – išsikalbam, dalinamės, džiaugiamės, pati labai daug pasisemiu, įsikvepiu ir dėkoju, kad apsilankote.

Bet kai į renginį kartu ateinama su neskaidriu tikruoju ketinimu, sąmoningu ar nesąmoningu čia jau kitas klausimas, anksčiau ar vėliau jis pasimato. Ir dar. Yra toks dalykas kaip pagarba kito veiklai. Garbės dalykai. Etika. Bet ne visiems jie duoti.
Dabar visur tiek daug kalbama apie mainus. Ypač tarp save laikančių dvasingaisiais. Tais, kurie deklaruoja visaip savo ypatingumą. Bet gyvenimas liudija, kad ir jie nori valgyti sočiai, rengtis gražiai, gyventi plačiai, keliauti daug. Ir jiems nesvetimos žmogiškos ydos. Nors skelbiama – ‘aš dalinuosi’. Ne, tu tik parduodi.
O mainai tam ir vadinami mainais, kad jie būtų abipusiai ir nuoširdūs. Bet ne tai, kad imu daugiau negu duodu atgal. Arba imu su giluminiu nešvariu ketinimu.

Tada žmogus, dar dirbtuvėse stipriai karpęs ausimis, labai neužilgo pats susigalvoja vesti dirbtuves. Labai labai neužilgo. Nors nesu mačius, kad būtų kažką sukūręs. Pasakykit man, kaip galima kitus mokyti be savos praktikos ir be įdirbio toje srityje? Kokios tai vertės žinios? Drąsu tai ar kvaila? O gal vis dėlto tai yra daroma tik dėl pinigų, nes dabar tai populiaru ir ant bangos? Ar tada ten perpasakojama ką kažkur susigaudei ir susišaudei? Nugirdai ir nusirašei? Kažkaip viskas ne nuo to galo. Juk matosi viskas, slėpk neslėpęs.

Daugelis dabar nori iš kart būti meistrais, vedliais, praleisdami vieną svarbų laiptelį – pameistrystės. Mokinio stadiją. Kai nuolankiai mokomasi ir kaupiama sava patirtis. Ir tik kažkada, pajutus tikrą, giluminį, iš širdies kylantį vedimą, einama visu tuo užkauptu dalintis.
Bent man taip nutiko. Labai aiškiai pamenu tą momentą, kai atsivėriau dalintis, nes jutau, kad jau. Kad noriu ir galiu pasidalinti su kitais tuo jausmu, ką pati patiriu kurdama, tas ramybės akimirkas. Kad galiu perteikti ir parodyti tą jausmą, kuris man padeda ramiai būti ir išbūti, kai dreba pasaulis – vidinis ir išorinis. Buvo tik prasidėjęs karas, daug nežinomybės, o savuose namuose laižėmės savas ‘karo’ žaizdas, kai iš mirties gniaužtų vos ištraukėme dukrą. Kūryba mane laikė besiūbuojančio vandenyno paviršiuje, kad galėčiau oro įkvėpti. Buvo nedrąsu, bet judėjau pirmyn. Ir toliau mokiausi, kūriau. Ir toliau augu, nesustoju mokytis, ieškoti, tyrinėti.

Deja, dabar kitokių ‘meistrų’, ‘vedlių’ bei įvairiausių perpasakotų, perrašytų kursų, meditacijų, seminarų, praktikų apstu. Tai čia tik vienas pavyzdys. Bet tendencija labai aiški – norima tiesiog uždirbti, gal kokių garbės taškų pelnyti, sau karūną kokią užsimauti, titulą prisilipinti ir taip bandyti parodyti koks esu svarbus, nieko per daug nesukuriant. Didžioji masė erdvėje dabar sklandančio turinio tokia – be asmeninės dvasios ir prisilietimo. Besielė. Gromuluota ir pergromuluota.

Yra buvę, kad man rašo – ‘noriu, kad paruoštumėte rinkinius patiems susisukti ir susilipdyti smilkalus’. Ir tai būtų panaudota moterų rate, kad užklausos autorė prisiimtų visus laurus pravesdama tokią veiklą. Bet kai paklausi koks to žmogaus santykis su augalais, pažinimas jų, pasakai, kad smilkalų dirbtuvės nėra tik kažko palipdymas iš kažko ir dar priduri, kad jei kažkur kitą norime vesti, patys turėtume turėti patirties tame kelyje bei daryti tai širdimi – žmogus labai aiškiai įsižeidžia. Nes, kaip sakiau, – jau permatau žmones bei jų ketinimus. Tada ji man pradeda pasakoti kažką apie įsiklausymą į širdį, kad augalai padiktuoja kažką. Tai viskas puiku – eik, susirink augalus, atpažink ir pažink juos, sukaupk patirtį ir tada, jei vis dar bus noro, vesk, pasakok, mokyk. O ne ieškok durnių, kaip mano bobutė pasakytų. Prie ko čia aš tada?

O kad dar aiškiau būtų, padarom situacijos dekonstrukciją.
Pirma. Kodėl nekviečia, kad jį pravesčiau, jei jau nori tokio moterų rato, su tokia veikla? A?

Antra. Kad tokį darbą padaryčiau, užtruktų daug laiko ir energijos. Jūs bent įsivaizduojat, ką reiškia paruošti tokius rinkinius su aprašymais, savybėm, su visu gidu, su viskuo? Ar kažkas sutiktų mokėti už tai šimtus, gal ir daugiau? Vargu. Nes jei jau tokia užklausa, aš taip įkainočiau savo darbą.
Trečia. Šito jau nebepaklausiau, bet esu tikra, kad mano vardas ar autorystė nebūtų atskleista dalyvėms.
Ketvirta. Savarankiškai pabandykite paskaičiuoti už kiek galėtų būti tikimasi, kad padarysiu tokį darbą, kai žinome mūsų rinkoje sklandančias įvairiausių dirbtuvių kainas. Juk čia tik žolytės, nueini, prirenki, supakuoji, paruoši, atsiunti.
Aha, tai nueik ir prisirink savarankiškai. Bet kažkodėl to nedarai ir ateini pas mane?

Penkta. Įsivaizuokit, paruošiu tokį dalyką, medžiagą visą surašau. Taip, tai intelektinė nuosavybė, bet ne garantija, kad tai nebūtų štampuojama kaip savo ir naudojama toliau. Ne tik tą vieną kartą.

Taigi, pasvarstykime dar kart – kodėl galvojama, kad kitas turi atskleisti už pigiai, nebrangiai, dar ir sukramtyti bei patogiai padėti ant lėkštutės tai, kam jis skyrė daug savo laiko ir energijos. Jei jau taip norisi to viso ‘know how’, tai sakyk tiesiai savo tikrąją intensiją ko nori, mokėk sąžiningus pinigus, įsigyk asmeninę mentorystę ir tada jokių bėdų. Viską papasakosiu ir parodysiu ką žinau. Ir dar sėkmės kūryboje palinkėsiu. Nuoširdžiai.

Yra tokių žmonių, kurie nuolat kitų klausinėja – kaip tas, kaip anas, ką tau gaila pasakyti, pasidalinti? Ne, negaila, bet su tavim nenoriu. Nebenoriu. Nes čia tik aš tau naudinga. Kaip sakiau – bendrystė, draugystė gimsta iš klausimo – ‘kaip galiu būti tau naudingu?’. Deja, dažniausiai dabar viskas yra statoma iš kitos pusės – asmeninės naudos sau. Pati skiriu savo laiką įvairiems tyrinėjimams, eksperimentams su augalais, kad galėčiau parodyti, pasiūlyti kažką naujo, įdomaus, kitaip. Todėl, permatydama dalykus, nebesidalinu su kai kuriais nei sodinukais, nei naujovėm, nei dar kažkuo. Nes jau pamačiau aiškiai apie ką dalykai vyksta ir kur tai veda.

Nėra konkurentų yra tik kolegos. Toks mano požiūris. Bet kai tie kolegos nesielgia kaip kolegos, greičiau jau kažkaip kitaip (įsirašykit savo apibūdinimą), tai tada durys užsidaro. Tiksliau, pati jas uždarau. Nes nu kiek galima. Gana.

Todėl ką tikrai galiu patarti – atidžiai rinkitės kam mokėsite pinigus, kad jus kažkur vestų ir kažko mokytų. Šarlatanų dabar laikai. Drąsiai sakau. Man labai svarbu ne tik iš kur atkeliauja pinigai, bet ir kam juos skiriu, ką jais remiu.
Kai pamačiau šitaip dalykus vykstant, mane buvo apėmęs gilus liūdesys. Buvau sau viduj stipriai nutilus. Kur nesinori dalintis, pasakoti, rašyti. Nes kažkas tai nusikonspektuoja sau. Esu mačius tų ‘copy paste’. Kur nei raidė nepakeista. Ir gaila ne to, kas tik atėjo per mane. Tiesiog tokiais momentais perdėlioju dalykus savy, atsitraukiu ir ieškau – kaip išlikt ir toliau atvira širdimi pasauliui, bet kartu apsaugoti savo vidinį pasaulį nuo visokių prašalaičių.

Tad jei su kuo ateity susitiksime smilkalų dirbtuvėse, tai tik gyvai. Pati jas ir vesiu. Taip dabar renkuosi remdamasi sava filosofija ir vertybėmis. Jokių online, tik gyvas susitikimas. Nes tokia mano kokybės kartelė. Augalai, smilkalai, kvapai patiriami gyvai. Tokia mano patirtis, tik tame matau vertę. Čia ne ledų laižymas per stiklą.
Arba darau tikrai, gerai, arba nedarau iš vis. Nes nematau prasmės daryti, kad tik daryti. Tokiu atveju pasauliui labiau pasitarnauja tyla. O ir be dirbtuvių turiu begales kitos veiklos. Jei kada pajausiu norą ir rasiu būdą kažkokia kitokia forma perteikti savo patirtį, tame bus išlaikytas gylis ir jokių paviršinių purslų. Nėra tam laiko. Kartu atsirenkant su kuo noriu ten eiti. Nes augalai ir pati gamta, visa kūryba, gimstanti iš jos, man yra apie nesumeluotą tikrumą. Tad su laiku atsisijos grūdai nuo pelų.

#įsikvėptidienai #kūryba #tikrumas #gamta #gamtosgydantigalia #augalai #smilkalųdirbtuvės #smilkalųkūryba #būtiesmagija #kasdieniairitualai #smilkymas #smilkalai #kasdienybėsmagija #gyvenimošventumas #gyvenimassavojšviesoj #kasdienybėsmagija